Pasiilgau lietaus.. Paskutinį kartą lijo prieš 5 dienas. Kitas tris diena linojo-purškė, šiandien švietė saulė. O aš pasiilgau to stipraus vasarinio Klaipėdos lietaus, kai atrodo, jog per kelias sekundes pieva prieš tave pavirs purvo bala, kai per kelias akimirkas sušlampi lyg būtm apipiltas kibiru vandens. Kai gera stovėti lietuje, nes lauke šilta, o ir lietus nešaltas. Pasiilgau šilumos. Nors ir žinau, kad pas mane, čia Londone, šilčiau nei pas draugus Lietuvoje.. O šiandien net +13, jau beveik pavasaris. Bet pasiilgau šilumos, kai nė nereikia palto ir galbūt reikia tik prigriebt megztuką dėl visa ko. Kai blogiausia, kas gali nutikt, tai teks užlėkt į cukrainę, cafe kubu ar menininkus sušilti.
Pasiilgau bohemos pievos. Tos pievos ant kurios taip dažnai sedėjau vasarą gerdama kavą ir mėgaudamasi vasaros kvapais bei degindama smilkalus. Tos pievos, ant kurios klausiau džiazo festivalio. Tos bohemos pievos, ant kurios laikas tarytum sustoja.
Pasiilgau piliavietės ir šiaurinio rago. Vakarinių pasibuvimų ten. Stebint kaip į marias iš lėto skęsta saulė. Kai mirguliuoja marių vanduo. Juoko, aidinčio piliavietėj kitaip nei kur kitur. Visų tų kartų ant pačio kalno ar po stogu. Dar dabar matau visus pasibuvimus ten taip ryškiai, lyg viskas būtų nutikę vakar.
Pasiilgau draugų. Draugų su kuriais taip gera kalbėtis, juoktis, šypsotis ar tiesiog tylėti. Bet svarbiausia būti su jais. Draugų, kuriems gali pasakyti viską ir nebijoti, jog liksi nesuprastas. Draugų, kurie gyvena po ranka. Vos už kelių minučių autobusu ar pėstute. Draugų, kurie pasiruošę padėti, išklausyti ar tiesiog apkabinti.
Pasiilgau Klaipėdos. Kur lietus kitoks, kur šilta vien dėlto, kad ten namai, kur bohemos pieva, piliavietė ir kitos mielos bei mylimos vietos ranka pasiekiamos. O svarbiausia, Klaipėdos, kurioje gyvena draugai.
I miss the rain. It last rained 5 days ago. Another 3 days it drizzled, today the sun shone. But I miss the strong summer rains in Klaipėda. When it seems that the meadow in front of you becomes a huge mud bog. When you become wet in few moments that it looks like you were poured over the bucket with water. When it feels good to stand in the rain, because it‘s not cold outside and the rains itself is quite warm.
I miss the heat. I know that for me, here in London, it‘s much warmer, than to my friends in Lithuania. And today it was even +13C, it is almost spring. But I missed the heat, when you don‘t need a coat, maybe just grab sweater, just in case. When the worst thing that happen, is that you will have to go to Cukrainė, Cafe Kubu or Menininkai to warm up...
I miss bohema‘s meadow. The meadow on which I was sitting so often in summer. The meadow that I was drinking coffeein the summer and was enjoying summer scents and burned insences. The meadow on which I listened to jazz festival. The bohema‘as meadow, where it seems that time stops existing.
I miss Piliavietė. Being there in the evenings. To watch how sun slowly sinks to the sea. When the water of the sea is shimmering. Laughter, that sounds differently there than in any other place. All times on the hill, or under the roof. Even now I see all the times there so bright, as if everything had happened yesterday.
I miss my friends. Friends with whom it is so good to talk, laugh, smile or just be quiet. But most importantly to be with them. Friends, whom you can say anything without the fear that you will be misunderstood. Friends, who live really close. Just a few minutes by bus or on foot. Friends, who are willing to help, listen or just give you a hug.
I miss Klaipėda. Where the rain is different, where it is warm just because the home is there, where bohema‘s meadow, piliavietė and other sweet and loved places are close by. And most importantly, Klaipėda, where friends live.
